Vytautas Rubavičius (g. 1952) – poetas, kritikas, publicistas, vertėjas, 2007 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1975 m. VU baigė astrofiziką. Dirbo filosofijos, sociologijos ir teisės institute, redagavo žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, buvo „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi ir redakcijos darbuotoju. Nuo 1999 m. dirba kultūros ir meno institute. Išleido eilėraščių rinkinius „Nusigiedriję žodžiai“ (1979), „Laiko įtampa“ (1981), „Eilinė istorija“ (1985), „Dangus ir kitos gamtos jėgos“ (1988), „Akies šukė“ (1991), „Pilkosios eilės“ (1998). 2006 m. išleista autoriaus eilėraščių parinktinė „Verstas“. V. Rubavičius priklauso XX a. 9-ojo dešimtmečio poetų kartai, tradicijos ieškojusiai XX a. I pusės užsienio poetų (F. García Lorcos, P. Nerudos, E. Poundo, D. Thomas, P. Celano) eksperimentuose. Autoriui būdingos poetinės kalbos komplikacijos, naujų gramatinių ryšių ieškojimas metaforoje. Išpažintį keičia racionalumo, abstraktumo pastangos; įtvirtinamas atokus stebėjimo taškas, daiktiškumo tendencija. išardoma sintaksė, panaikinamos gramatinės kategorijos; eilėraštis grindžiamas nesusietais vaizdiniais, fragmento poetika.„V. Rubavičiaus poezija, stovėdama lyg ir atokiau nuo tradicinių ir dabartinių lietuvių poezijos „magistralių“, savitai papildo Lietuvos poezijos „kelių žemėlapio“ tinklą, nuvesdama į  gal ne itin dažnai lankomas, bet dėl to nė kiek ne mažiau svarbias, įdomias ir mažai tyrinėtas „dvasios vietoves“. Šiek tiek racionalus, filosofinis, dažnai į kalbą orientuotas kalbėjimas, grindžiamas kalbos struktūromis ir jų dekonstravimu, leidžia poetui prasiskverbti ir atskleisti pačioje kalboje užkoduotus „būtovės slėpinius“. Tam tikru požiūriu Vytauto Rubavičiaus poetinę raišką galima buvo apibūdinti kaip postmodernią dar tada, kai ši sąvoka, bent jau mūsiškėje apyvartoje, nė neegzistavo“ (Antanas A. Jonynas).